 | Pagrindinis
 Pienas ir jo gaminiai - tradiciškai vienas svarbiausių mūsų maisto produktų. Piene yra apie 100 sudedamųjų dalių. Svarbiausios iš jų - pieno riebalai, vanduo, baltymai, laktozė (pieno cukrus), mineralinės medžiagos, vitaminai, fermentai, hormonai, imuninės medžiagos. Karvės piene yra visos būtinos amino rūgštys, iš kurių žmogaus organizmas lengvai pasisavina iki 96%. Iš mineralinių medžiagų daugiausia kalcio, kalio, fosforo. Svarbiausia iš jų - kalcis, kurio piene yra iki 150 mg/100g, iki 25% jo yra lengvai pasisavinama. Karvės piene yra: riebalų iki 3,9%, baltymų - 2.7%, laktozės - 4.7%, kazeino - 0.5%, mineralinių medžiagų apie 0,7%.
Pieno vitaminai : A,D,E,F,B1,B2,B3,B6,B12,C,PP ir kt. Taip pat jame yra apie 60 fermentų. Imuninės pieno medžiagos turi bakteriocidinių savybių, kurios šiltame piene išlieka iki 2 valandų, atšaldytame - iki 2 parų.
Tam, kad pienas ilgiau liktų šviežias, jis pasterizuojamas ar sterilizuojamas. Pasterizuojant sunaikinamos vegetatyvinės mikroorganizmų formos, sterilizuojant - ir sporos. Pasterizuotas pienas išlieka šviežias iki keleto parų, sterilizuotas - iki metų. Tačiau taip termiškai apdorojant, šiek tiek pakinta pieno sudėtis, denatūralizuojasi baltymai, sumažėja tirpių ir netirpių druskų bei vitaminų, padidėja netirpaus kalcio kiekis. Iš pieno gaminamas kefyras, rūgpienis, jogurtai, varškė, sūriai, o taip pat ir techniniai produktai - kazeinas, laktozė. 
Lietuvoje iki XIX a. pabaigos pieną ir jo produktus valstiečiai suvartodavo savo reikmėms. Pieno ūkį versti prekiniu ir gaminti produktus pardavimui rinkoje XIX a. ėmė dvarai, o vėliau - ir stambesni valstiečių ūkiai. Dauguma valstiečių prekinių pieno ūkiu ėmė verstis nuo XX a. pradžios. Valstiečiai daugiausia suvartodavo pieno ir rūgpienio. Sviesto ir sūrio ant kasdieninio stalo būdavo retai, jų buvo duodama pavakariams bei per šventes. Iki I pasaulinio karo, kol valstiečiai laikydavosi labai ilgų ir griežtų pasninkų, kurių metu nevartodavo mėsos ir pieno, šeimininkės darydavo piltinio(darytinio) pieno atsargas. Keletą savaičių į kubilą kasdien pildavo pieną, kur jis surūgdavo. Prieš vartojant jį skiesdavo saldžiu pienu, taip pat būdavo sudaromos ir varškės atsargos. Valstiečiai spausdavo dviejų rūšių sūrius: saldų (žemaičių vadinamą varške) ir rūgštų. Saldųjį darydavo iš saldaus pieno, primaišydami varškės, kartais paskanindami sviestu ar kiaušiniais. Rūgščius sūrius darydavo iš rūgpienio, kartais primaišant ir saldaus pieno, grietinės, prieskonių. Saldieji sūriai buvo laikomi geresniais, tačiau tiko tik greitam vartojimui, tuo tarpu rūgščiuosius buvo galima laikyti ilgiau ar džiovinti. Žemaičiai ir dabar tebemėgsta savotišką sviesto rūšį - kastinį, gaminamą iš sviesto ir grietinės su pipirais, česnakais, svogūnais.
Pieno pramonė Lietuvoje atsirado XIX a. pirmojoje pusėje, įsteigus pirmąsias sūrines prie Gelgaudiškio ir Šilutėje. Po I pasaulinio karo atsirado kooperatinės bendrovės "Lietūkis", "Pieno sąjunga", Lietuvos ūkininkų sąjunga, nuo 1927 pieno pramonės monopolis perėjo "Pieno centrui". Dabartinės pieno įmonės veikia sovietmečiu pastatytų pieno kombinatų bazėje, juos modernizavus ir atnaujinus. Pieno ir jo produktų (perskaičiavus į pieną) suvartojimas Lietuvoje buvo : 2000 m. 272 kg vienam gyventojui, 2001 m. 281 kg, 2002 m. 283 kg, 20030m. 287 kg, 2004 m. 286 kg, 2005 m.283 kg, 2006 m. 273 kg, 2007 m. 259 kg.
Informaciją apie mūsų parduotuvės pieno produktų tiekėjus ir jų asortimentą rasite čia:
 
 
 |
